Algis Kriščiūnas (g. 1968) yra plačiausiai žinomas Lietuvos menininkas, fotografas ir muzikantas. Jo kūriniai jau daugelį metų telkia vis platesnes gerbėjų auditorijas, puošia visuomeninius pastatus, privačius namų interjerus. Kurdamas siurrealizmo ir simbolizmo žanrų rėmuose, A. Kriščiūnas pirmenybę teikia iš pasąmonės, sapnų kylantiems vaizdiniams, kuriuose nyksta riba tarp regimojo ir subtilaus dvasinio pasaulio.
Paveiksluose plėtojami siužetai paklūsta paties autoriaus sugalvotiems dėsniams, kuriems netrūksta vaikiško polėkio, žaismės ir fantazijos. Kasdieniai objektai, daiktai, situacijos atsiduria jiems neįprastoje aplinkoje, yra apipinami paradoksaliais, netikėtais tarpusavio ryšiais, tokiu būdu provokuojant aktyvų žiūrovo įsitraukimą į kūrinio bei paties savęs suvokimą.
Kūryboje A. Kriščiūnas atsiskleidžia ir kaip jautrus, žmogiškas bei humaniškas pasakotojas. Kiekvienas kūrinys yra palydimas vaizdingos refleksijos, praturtinančios paveikslo suvokimo procesą ir skatinančios žiūrovą atsigręžti į savo vidų. Dailininkas savo kaip kūrėjo žvilgsniu skrodžia išorinius daiktų, reiškinių ir žmonių pavidalus ir siekia atrasti tai, kas nekintama, nepavaldu laikui ir vietai, tai, kas mus visus vienija.
„Visą gyvenimą išbarsčiau, iššvaisčiau pavėjui, liko tik daiktai, kažkiek pinigų banke, bet kai pažiūriu į savo rankas – ten tuščia, neturėčiau ką pasiimti, jei žinočiau, kad ši naktis paskutinė.
Nuotraukose matau savo veidą, bet argi ten aš?
Kas jis – tas vaikas, bėgantis per Palangos smėlį – pilnas tikėjimo, kad jo laukia stebuklingas gyvenimas. Ne toks, kaip kitų, oi, ne – jis bus nebanalus, ypatingas ir begalinis!
O tas universitetą pabaigęs studentas, laimingas ir įsimylėjęs?
O tas dukrą nešantis tėtis, einantis palei vandenyną?
Kažkoks kitas žmogus, kitoje dienoje.
O mano diena yra šiandien.
Ir aš esu tiktai čia, niekada, rodos, kitur nebuvau. Nei vaikystės Palangoje, nei universiteto baigimo šventėje. Net paskutiniame Foje koncerte Vingio parke – nors viskas yra nufilmuota, štai, linksmas jaunuolis prie būgnų! Bet argi tai aš?
Aš esu tiktai šitas momentas, šitos rankos, rašančios šitą sakinį, šitos mintys, nežinia iš kur ateinančios. Net norai, kuriuos tariuosi pats sugalvojęs – net jie nėra mano valioje. Juk negaliu suplanuoti, ko norėsiu rytoj atsibudęs.
Bet vieną dalyką tebeturiu.
Vaikišką viltį, kad žmonės gali būti geri.
Šitas dalykas manyje nesikeičia.” – dailininkas Algis Kriščiūnas apie kūrinį „Mano vidinis vaikas neturi amžiaus”.
