Algis Kriščiūnas (g. 1968) yra plačiausiai žinomas Lietuvos menininkas, fotografas ir muzikantas. Jo kūriniai jau daugelį metų telkia vis platesnes gerbėjų auditorijas, puošia visuomeninius pastatus, privačius namų interjerus. Kurdamas siurrealizmo ir simbolizmo žanrų rėmuose, A. Kriščiūnas pirmenybę teikia iš pasąmonės, sapnų kylantiems vaizdiniams, kuriuose nyksta riba tarp regimojo ir subtilaus dvasinio pasaulio.
Paveiksluose plėtojami siužetai paklūsta paties autoriaus sugalvotiems dėsniams, kuriems netrūksta vaikiško polėkio, žaismės ir fantazijos. Kasdieniai objektai, daiktai, situacijos atsiduria jiems neįprastoje aplinkoje, yra apipinami paradoksaliais, netikėtais tarpusavio ryšiais, tokiu būdu provokuojant aktyvų žiūrovo įsitraukimą į kūrinio bei paties savęs suvokimą.
Kūryboje A. Kriščiūnas atsiskleidžia ir kaip jautrus, žmogiškas bei humaniškas pasakotojas. Kiekvienas kūrinys yra palydimas vaizdingos refleksijos, praturtinančios paveikslo suvokimo procesą ir skatinančios žiūrovą atsigręžti į savo vidų. Dailininkas savo kaip kūrėjo žvilgsniu skrodžia išorinius daiktų, reiškinių ir žmonių pavidalus ir siekia atrasti tai, kas nekintama, nepavaldu laikui ir vietai, tai, kas mus visus vienija.
„Yra tokia istoriją apie berniuką Trumaną, nuo pat gimimo gyvenusį realybės šou. Kino studijos sukurtame miestelyje samdyti aktoriai vaidino jo tėvus ir draugus, kaimynus, mokytojus, pardavėjus ir šlavėjus, ir kitus normalaus pasaulio piliečius. Paslėptos kameros filmavo nuo ryto iki vakaro, o vaikas nieko nežinojo, jis šitaip ir užaugo, galvodamas, kad tai ir yra tikrovė.
Vieną dieną paslaptis išaiškėjo.
Sukrėstas Trumanas nusprendė išeiti į realų gyvenimą. Jį atkalbinėjo sakydami, kad už studijos sienų tiesos nėra daugiau, nei čia, kad ten bus tik blogiau, o čia saugu, čia tobula, čia viskas surikiuota, sutvarkyta ir aišku.
Bet jis pasirinko išeiti.
Dabar pasakysiu, kodėl šita istorija man atrodo ne tik apie kažkokį Trumaną.
Šita istorija – apie mus.
Įstrigusius suplanuotuose gyvenimuose tarp tobulybes vaidinančių žmonių.
Liūdniausia, kad žinome – tai netikra, ir vis tiek iš čia neiname.
Mes renkamės būti saugesniame pasaulyje, nesvarbu, kad suvaidintame.
Kartais ateiname pastovėti prie gražiai nupaišytų dekoracijų, žadančių nuostabius kelius, didingus tikslus, nušvitimą, dangaus karalystę – tai, apie ką svajojome, tik niekad neradome drąsos ir laiko.
O sienoje bus vos pastebimos durys. Štai ten išėjimas.
Ir gal kada nors mes kaip Trumanas atversime šitas duris.
O kas už jų – ar dangaus karalystė, ar gyvenimo vėjas – tą sužinos tik drąsiausi.” – dailininkas Algis Kriščiūnas apie kūrinį „Trumano šou”.
