Algis Kriščiūnas (g. 1968) yra plačiausiai žinomas Lietuvos menininkas, fotografas ir muzikantas. Jo kūriniai jau daugelį metų telkia vis platesnes gerbėjų auditorijas, puošia visuomeninius pastatus, privačius namų interjerus. Kurdamas siurrealizmo ir simbolizmo žanrų rėmuose, A. Kriščiūnas pirmenybę teikia iš pasąmonės, sapnų kylantiems vaizdiniams, kuriuose nyksta riba tarp regimojo ir subtilaus dvasinio pasaulio.
Paveiksluose plėtojami siužetai paklūsta paties autoriaus sugalvotiems dėsniams, kuriems netrūksta vaikiško polėkio, žaismės ir fantazijos. Kasdieniai objektai, daiktai, situacijos atsiduria jiems neįprastoje aplinkoje, yra apipinami paradoksaliais, netikėtais tarpusavio ryšiais, tokiu būdu provokuojant aktyvų žiūrovo įsitraukimą į kūrinio bei paties savęs suvokimą.
Kūryboje A. Kriščiūnas atsiskleidžia ir kaip jautrus, žmogiškas bei humaniškas pasakotojas. Kiekvienas kūrinys yra palydimas vaizdingos refleksijos, praturtinančios paveikslo suvokimo procesą ir skatinančios žiūrovą atsigręžti į savo vidų. Dailininkas savo kaip kūrėjo žvilgsniu skrodžia išorinius daiktų, reiškinių ir žmonių pavidalus ir siekia atrasti tai, kas nekintama, nepavaldu laikui ir vietai, tai, kas mus visus vienija.
Prieš dešimt metų kalbėjausi su vienu liūdnu turtuoliu.
„- Aš per aukštai iškilau, esu nebepasiekiamas, žmonės mato mano auksinį bokštą, juo žavisi, gal net pavydi, bet nežino, koks vienišumas tame bokšte gyventi. Žinai, koks man didžiausias džiaugsmas – kai galiu su kuo nors iš širdies pasikalbėti. Bet tai nutinka retai, nes niekas manyje nebemato žmogaus – tik pinigus, titulus, įtakingumą. Ir nieko žmogiško. Jeigu atsiverčiau, jei papasakočiau, kad ir man skauda taip pat, kaip tau – nepatikėtų. Arba dar blogiau – bijau, kad mano silpnumu pasinaudos. O moterys – jos mane tiesiog medžioja, tuoj pat prisipažįsta mylinčios, bet greitai paaiškėja, kad tik pinigus. Nekart esu nudegęs, nebenoriu jokių draugysčių, skaudu ir tuščia po jų.
O vakar sutikau jį parke, vaikštinėjo susikibęs rankomis su miela ponia, ne supermodeliu, tiesiog miela ir paprasta. Abu gyvai kalbėjosi ir mačiau, kad mano turtuolis nebe liūdnas. Paskui jis papasakojo, kad pardavė verslus ir atsidėjo knygų rašymui:
– Nors iš tų knygų uždarbio – katino ašaros, bet pagaliau darau tai, ką mėgstu. Nebesu įtakingas, aukštuomenėje nesisukioju, o kiek banke pinigų – nesigiriu. Kostiumo nebesivelku, tik džinsus ir marškinėlius, užsiauginau barzdą, iš veido niekas neatpažįsta, jaučiuosi eilinis, normalus žmogus. Todėl ir kiti kalbasi su manimi be išankstinio nusistatymo, va taip ir su Lina susipažinome, prieš pusmetį susituokėme. Dabar jaučiuosi ramus ir laisvas.
Bet žinote, ko jis labiausiai gailisi: kad keturiasdešimt metų pratūnojo bokšte.” – dailininkas Algis Kriščiūnas apie kūrinį „Vienatvės bokštas”.
