Gruodžio 20 d. 16.45 val. galerijoje „Lyceum“ (Danės g. 9, Klaipėda) vyks antroji meno filosofijos paskaita su filosofe, lektore prof. dr. Dalia Marija Stančiene.
Dalyvavimas nemokamas ir atviras visiems!
Apie paskaitą
„Tai bus antroji meno filosofijos paskaita. Pirmoji buvo skirta meno kūriniui ir suvokėjui, o antroji – postmodernistiniam menui ir demoniškajam estetizmui.
Pirmoje paskaitoje analizavome, kaip menininko sukurti kūriniai savo buvimu ir savo paslaptimi priverčia suvokėją stabtelėti ir jam atsiveria pasaulis, kurio dar nebuvo. Menininkas tampa atsakingu už savo kūrinį, nes jo suvokėjas, pagal patirtus išgyvenimus, veiks pasaulį ir suteiks kūrėjui naujus impulsus.
Antroje paskaitoje aptarsime postmodernaus meno kilmę ir demonišką gyvenamojo pasaulio estetizavimą, kompensuojantį patologinių troškimų proveržį.
Postmodernaus meno sampratos atsiradimas siejamas su XX a. 6-7 dešimtmečio kultūros krize, kurios metu kaip antitezė modernizmui iškilo postmodernizmas. Plačiąja prasme postmodernizmą galima apibūdinti kaip kategoriją, kuri apibrėžia poindustrinio kapitalizmo kultūrą, o siauresne prasme – tai filosofijoje, mene, literatūros kūriniuose apmąstomos intelektualinės, estetinės idėjos ir praktikos. Postmodernizmas, kaip meno forma, neturinti standartinių gairių praktikai, tapo menu, kuris manipuliavo vaizdais ir medžiagomis.
Estetinė kokybė, meninio vientisumo ir grožio atributai, kuria rėmėsi modernusis menas, postmodernistų buvo laikomi beprasmiais. Jie laikėsi idėjų, kad „visi menai vienodai svarbūs“, „meną galima padaryti iš bet ko“, „meno demokratizavimas yra puikus dalykas“ ir kt., t. y. jie galėjo laisvai kurti ką tik įsivaizdavo. Kurdami eklektišką meną, jie laisvai naudojo įvairius simbolius, mitologinius elementus, vaizdus ir estetizuoja kasdienį gyvenimą.
Postmodernizmo teoretikai F. Jamesonas, J. Baudrillardas, J.-F. Lyotardas pažymėjo, kad vaizdinių įtakos didėjimas technologijų pagalba vartotojiškoje visuomenėje didina kultūros įtaką žmonių gyvenimams. Vaizdinių gamyba ištrina skirtumą tarp realybės ir įvaizdžio, o estetizuojamas kasdienis gyvenimas tampa simuliaciniu postmodernios kultūros pasauliu.
Estetizuotos propagandos taikinys yra neįsisąmoninti troškimai arba įsisąmoninti norai, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalima įgyvendinti. Plintant gyvenamojo pasaulio estetizavimui, žmogus vis labiau pasiduoda malonumų siekimui ir norui, kad būtų dirginami jo jutimai ir protas.
Postmodernaus meno atstovas jaučiasi apčiuopęs galimybę savo fantazijoje svaigintis ribų nepaisymu. Tačiau toks pasaulio estetizavimas yra pavojingas žaidimas, peržengiantis žaidybiškumo ribas, susiduriantis su iliuzijas kuriančiu mechanizmu, sureikšminusiu vaizduotės ir fantazijos galias, balansuojančias tarp meno ir beprotybės.“ – prof. dr. Dalia Marija Stančienė.
Renginį finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.