Architektės, dailininkės Kristinos Rimienės darbuose atsiskleidžia architektūrinio mąstymo ir gestinės tapybos sintezė. Didelio formato paveiksluose erdvė konstruojama ne linijine perspektyva, o sluoksnių, dėmių ir ekspresyvių potėpių sąveika. Kompozicijose dominuojantys spontaniški dažo nutekėjimai, purslai ir erdvūs spalviniai plotai kuria materijos virsmo įspūdį.
Derindama mėlynų, violetinių ir žemės tonų kontrastus autorė drobėse kuria įtampą tarp chaoso ir subtiliai juntamos tvarkos. Architektūrinis K. Rimienės mąstymas suteikia kūriniams vidinę struktūrą, logiką, leidžia atsirasti ritmui ir dinamikai.
