Algis Kriščiūnas (g. 1968) yra plačiausiai žinomas Lietuvos menininkas, fotografas ir muzikantas. Jo kūriniai jau daugelį metų telkia vis platesnes gerbėjų auditorijas, puošia visuomeninius pastatus, privačius namų interjerus. Kurdamas siurrealizmo ir simbolizmo žanrų rėmuose, A. Kriščiūnas pirmenybę teikia iš pasąmonės, sapnų kylantiems vaizdiniams, kuriuose nyksta riba tarp regimojo ir subtilaus dvasinio pasaulio.
Paveiksluose plėtojami siužetai paklūsta paties autoriaus sugalvotiems dėsniams, kuriems netrūksta vaikiško polėkio, žaismės ir fantazijos. Kasdieniai objektai, daiktai, situacijos atsiduria jiems neįprastoje aplinkoje, yra apipinami paradoksaliais, netikėtais tarpusavio ryšiais, tokiu būdu provokuojant aktyvų žiūrovo įsitraukimą į kūrinio bei paties savęs suvokimą.
Kūryboje A. Kriščiūnas atsiskleidžia ir kaip jautrus, žmogiškas bei humaniškas pasakotojas. Kiekvienas kūrinys yra palydimas vaizdingos refleksijos, praturtinančios paveikslo suvokimo procesą ir skatinančios žiūrovą atsigręžti į savo vidų. Dailininkas savo kaip kūrėjo žvilgsniu skrodžia išorinius daiktų, reiškinių ir žmonių pavidalus ir siekia atrasti tai, kas nekintama, nepavaldu laikui ir vietai, tai, kas mus visus vienija.
„Žmogus turėjo svajonę: sugauti banginį, ilgoje kovoje jį nugalėti ir tada sau pasakyti, štai, koks esu stiprus, štai, koks dieviškas ir nemirtingas!
Jis vis plaukė į jūrą, šaukdavo bangoms, kviesdavo dvikovai, bet niekas nepasirodė.
O vieną vasaros dieną jūra buvo neįprastai rami. Ilgokai paplaukiojęs žmogus nuleido bures, valtis vos vos siūbavo, vanduo tekšeno į bortą ramiai ir migdančiai.
– Šiandien, matyt, irgi jo nesutiksiu, – nusprendė žmogus, atsigulė ant valties dugno ir prisnūdo.
Srovė nešė tolyn, krantas nutolo, pradingo. Aplink – tik saulėje blizgantis jūros veidrodis, iki begalybės.
Staiga žmogų pažadino neįprastas garsas – tarsi tylus krioklys, artėjantis, banguojantis, visai šalia.
Žmogus atsisėdo ir išvydo tai, ko ieškojo visą gyvenimą: didžiuliai banginiai kilo iš vandens, suspindėdavo vakaro danguje ir vėl panerdavo gelmėn. Jie šoko, o gal tai buvo ritualas, kurio prasmę gali tik nujausti.
Ir tą akimirką žmogus suprato, kad nieko jis nenori nugalėti, kad jam nebesvarbu įrodyti savo stiprybę, jėgą, didingumą.
Ir kad Pasaulis, Žemė, Visata, Gamta – jie begalybę kartų didesni ir gražesni.
Ir kad vien būti to stebuklo dalimi – yra geriausia, ką galėtum susvajoti. – dailininkas Algis Kriščiūnas apie kūrinį „Išsipildžiusios svajonės”.
