Algis Kriščiūnas (g. 1968) yra plačiausiai žinomas Lietuvos menininkas, fotografas ir muzikantas. Jo kūriniai jau daugelį metų telkia vis platesnes gerbėjų auditorijas, puošia visuomeninius pastatus, privačius namų interjerus. Kurdamas siurrealizmo ir simbolizmo žanrų rėmuose, A. Kriščiūnas pirmenybę teikia iš pasąmonės, sapnų kylantiems vaizdiniams, kuriuose nyksta riba tarp regimojo ir subtilaus dvasinio pasaulio.
Paveiksluose plėtojami siužetai paklūsta paties autoriaus sugalvotiems dėsniams, kuriems netrūksta vaikiško polėkio, žaismės ir fantazijos. Kasdieniai objektai, daiktai, situacijos atsiduria jiems neįprastoje aplinkoje, yra apipinami paradoksaliais, netikėtais tarpusavio ryšiais, tokiu būdu provokuojant aktyvų žiūrovo įsitraukimą į kūrinio bei paties savęs suvokimą.
Kūryboje A. Kriščiūnas atsiskleidžia ir kaip jautrus, žmogiškas bei humaniškas pasakotojas. Kiekvienas kūrinys yra palydimas vaizdingos refleksijos, praturtinančios paveikslo suvokimo procesą ir skatinančios žiūrovą atsigręžti į savo vidų. Dailininkas savo kaip kūrėjo žvilgsniu skrodžia išorinius daiktų, reiškinių ir žmonių pavidalus ir siekia atrasti tai, kas nekintama, nepavaldu laikui ir vietai, tai, kas mus visus vienija.
„Ji buvo sumani, graži, protinga moteris,
gyvenimą mylėjo ir ėmė jo saldžiausius kąsnelius.
Ji rengėsi stilingai, nuotraukose atrodė puikiai,
ji buvo tikras modelis: juodi plaukai, balčiausia šypsena, nedidelė stangri krūtinė, ilgos kojos –
ji būtų mylima kiekvieno vyro.
Bet viduje kažko dar trūko.
Gal šilumos ir dėkingumo – juk viskas ėjos taip lengvai.
Ko panorėjai – tą gavai.
Tik ranką ištiesi – tuoj bučiniais ir švelnumu apipila.
O jai visai patiko šitaip – labai lengvai, be pažadų.
Taip buvo kažkada, seniai.
…
Dabar dažnai matau ją einančią gatve.
Vis dar plona (gal net per daug), plaukai auksiniai, dantys blizga.
Žinau, gyvena vieniša – trečiam aukšte nuomojasi nedidelį butuką.
Iki pietų – namie, o apie penktą nusileidžia su parduotuvės vežimu –
toksai bobutiškas krepšys su ratais.
Šaligatviu iš lėto slenka, pradingsta parduotuvės duryse.
Po pusvalandžio grįžta.
Gatvėje su niekuo nesisveikina,
keliauja tarsi nematydama, nors žiūri tiesiai prieš save.
Sakau jai “labas vakaras”. Dažniausiai neišgirsta.
Gal ir iš tikro su klausa blogai – jai jau septyniasdešimt šešeri.
…
O vieną dieną ją sutikau kitokią – atjaunėjusią,
šviesiom akim, ištiesta nugara ir garsiai kalbančią.
Šalia žingsniavo pagyvenęs vyras.
Jis tyliai klausėsi, kartais įterpdavo žodelį.
Bet ji – mačiau – tiesiog liepsnojo!
Ir kitą dieną juos mačiau kartu.
Ir po savaitės.
Ta moteris pasikeitė, pražydo.
Suvytęs veidas išsilygino, ji pasidažė lūpas, ėmė puoštis.
Ji ėmė stengtis būti mylima.
Ir gal pati pamilo.
Tas trupinėlis meilės – gal draugystės – taip reikalingas kiekvienam.” – dailininkas Algis Kriščiūnas apie kūrinį „Šiek tiek meilės”.
